Rašytojo dalia sunki tiktai tada, kai jis nori būti naudingas
Tie, kurie sėdi ir rašo, nes tai jiems lengva… arba sunku, bet smagu… arba kankinančiai privaloma… kurie nori formuluoti mintis ir jomis dalintis, ir, netgi šiais laikais, kai publikavimas nebėra problema - nori būti skaitomas, dėk viską į internetą ir sėkmės !… Bet ir jiems, galų gale, lengva nėra dėl mano dar nepaminėtos priežasties: skaitytojai.
Visi rašo, idealų skaitytoją prieš akis turėdami.
Ankščiau ar vėliau pergyvenamas nedidelis šokas, suvokus, kad toksai neegzistuoja - niekas nėra tiksliai toks, kaip tu, niekas negali tiksliai sekti tavo minčių vingius ar vaizduotės posūkius, ar dėl tų pačių temų jaudinasi, kaip tu ir tuo metu, kaip ir tu… Žodžiu, tu rašai, ką nori parašyti, o toliau viskas likimo rankose - kas skaitys, ką tavo parašyme perskaitys, patiks jam ar ne patiks, ir ar kuo nors iš to reiktų džiaugtis, ar, kaip tik, liūdėti.
Pamirškim šiam kartui reklamavimo problemas. Netgi, manykim, kad knygą nusipirko tinkami jai skaitytojai, kas jau savaime irgi yra didelis pasiekimas… Tas pats žmogus, tą pačią knygą kiekvieną kartą beskaitydamas, perskaito joje ką nors kita, priklausomai nuo jo situacijos, nuotaikos ar tuo momentu dominančių problemų.
O po ilgesnės pertraukos prie tos pačios knygos grįžęs, skaitytojas gali iš viso jos “neberasti” - nebesuprasti, kas jam joje taip patikę… Gaila, kad prie nepatikusių knygų neturime nei laiko, nei nori grįžti, kas žino, ką tada jose rastume ?
Rašytojo susikalbėjimas su jo skaitytoju yra absoliučiai laimės dalykas… Ir didelė laimė, irgi.
Autorius niekada nežino, kuo ir kurią stygą skaitančiąjame savo tekstu užgaus ! O ir galimybė, kad skaitytojas tuo apsidžiaugs yra lygi galimybei, kad jis dėl to supyks, įsižeis ar numes knygą į kampą ir tuo skaitymas baigsis: iš tų keleto skaitytojų, kuriuos autorius džiaugiasi turys, kiekvienu nauju tekstu rizikuoja mažiausiai pusę iš jų prarasti !
Paradoksalu, bet lengviausia skaityti knygas, kurios tavęs asmeniškai nejaudina, nes tematika, geografija, problemos yra tau ne per artimos, arba tu jas savo gyvenime jau išsprendei… Bet, kam tada tokią “saugią”knygą skaityti ?!
O skaitant apie problemas, kurios tau aktualios, skaityti gali būti sunku, skaudu, pikta… O jei tai tau yra aktualu, bet tu to sąmoningai nesuvoki, tai skaityti pasidaro tiesiog neįmanomai nepatogu - kažkas, slypintis, tavo pasamonėje, grąsina įsiveržti į tavo sąmonės lauką ir tai dažnai yra palydima labai didelės įtampos, netgi grėsmės pojūčio.
Žodžiu, autorius, parašęs kažką, ką skaityti verta, tiesiogine prasme naudinga, nes turi gydomajį poveikį, beveik visada užsitraukia skaitytojo susierzinimą, priekaištus, įtūžį ar net prakeiksmus - reikalingas darbas yra dažnai labiausiai nedėkingas !
Ir čia dar tik asmeninis rašytojo santykio su skaitytoju aspektas.
Bendriau pažiūrėjus, atsiveria irgi ne ką geresnis vaizdas:kai pamokslaujama apie buvimą geresniais, doresniais, dosnesniais, kas girdi tuos patarimus ? - Tie, kurie ir taip viską kitiems atiduoda, paskutiniu kąsnius dalinasi ir dėl viso pasaulio nelaimių, kaip savų serga…
Blogesni žmonės paprastai guodžiasi, kad yra už juos dar blogesnių, o geresni pergyvena, kad dar yra tiek daug už juos geresnių - jei pamokymai pasiektų širdis tų, kuriems jie skirti, pasaulis jau seniai būtų geresnė vieta ! … Kaip kalbėti abstrakčiai, kai, netgi padėdami vieniems, tie patarimai kitiems tiktai pakenks ar patvirtins, kad jie teisūs, save griežtai teisdami - sustiprins jų kaltės jausmą ?
Kaip aš tai matau, tai rašyti verta tik dėl rašymo, ne dėl kitų skaitymo - tik tuo galiu rašymo aktą pateisinti.
Visos kitos altruistinės, pamokslingos, šviesos skleidimo ar kitos, net ir savanaudiškos priežastys, tai kaip sakoma, “nori paskleisti po pasaulį žinią, siūsk telegramą”, nes ką tai bendro turi su kūryba ?… Ir tegu dievai toliau atsako už pasekmes.
Bet, gal taip yra su visomis žmonių profesijomis ? užsiėmimais ?… Gal tai visai žmonijos veiklai galioja ?
P.S. O jei autorių kurios nors skaitytojų reakcijos užkliudo, suerzina ar užpykdo, jis pats turėtų “susitvarkyti savo kiemą’ - pasižiūrėti, kokia problematika iš jo paties pasąmonės į tai šitaip atsiliepia. Tada ir visai, nauda bus abipusė - teksto parašymas bus ne per nieką nuėjęs, nes veiks abiem kryptim.
Paradoksalu, kad tikrai žinome tik, kaip darymas veikia darantyjį…
Patiko (0)