Kriaušių metas

Taip, kaip daugelis gerų darbų yra nudirbami iš savanaudiškų paskatų, taip tik ne daug blogybių atsiranda iš kažkokio atviro sužvėrėjimo… Vieni tiesiog vykdo įsakymus, net jei ir patyliukais ne visai su jais sutinka, kiti žiauriai elgiasi iš baimės dėl savo gyvybės ar savo gerovės - bet kuriuo atveju, pasiteisinimų užtenka: blogi yra kiti, o aš tik šiaip sau, išgyventi ar prasisukti stengiuosi… - Žmonijos istorija pilna tokių savo kailio žiūrinčių ir atrodo labai nepatraukliai !

Vaikas nuo suaugusiojo skiriasi ne amžiumi, bet sugebėjimu prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir už savo poelgius. Kol atvirom akim nepasižiūrima, ką esi pridaręs ir kur tai tave atvedė, nėra galimybės pakeisti, kuria linkme judi - einama ratais arba aklas aklą veda, visi akis užsidengę ir į tą pačią vietą grįžtam jau tūkstantmečius iš naujo.

Socialiu žmogus negimsta. Su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu skaitytis išmokstama iš vaikiško savęs centrizmo nubudus. Tada pamatoma, kad saulė šviečia kasdien iš naujo ne dėl to, kad tavo kopūstai augtų, ir lietus lyja ne todėl, kad tave asmeniškai sušlapinti būtų užsibrėžęs…

Gaila, bet atsipeikėjimas iš šitos savų interesų hipnozės žmogui gyvenime nėra privalomas. Dalis sugeba šitą rato ribą peržengti ir pažiūrėti į save iš šalies, likusio pasaulio kontekste, o likusi dauguma taip ir numiršta, šito žingsnio nežengę.

Iš pastarųjų darbų žmonijos istorija ir susideda - kiekvienas tik žiūrėjo, kad jo pupoms geriau būtų ir nesibodėjo imtis priemonių, kad tuos interesus apginti… Ir, apsisukę, kaltinti kaimyną, kad jis norėjo to paties, nes kas mano, tai šventa ! - Turi tik augti ir daugėti, netekimo galimybė nėra įskaičiuota - ji visada kažkieno kito kaltė.

Vienas iš keturių žymiųjų Don Miguel Ruiz pamokymų (”Four agreements”) yra nepriimti nieko asmeniškai: ne tik lietus lyja, kad palaistyti viską, kas šioje žemėje egzistuoja ir tu neesi jokia išimtis, bet, ir žmogus dažniausiai meluoja ne todėl, kad tave specialiai apgauti pasirinko - kas meluoti linkęs, meluoja dažniausiai ir kitiems… Ir sau pačiam, ir aplamai, manipuliuoja tikrove, kaip jam geriau išeina…

Nereikia kaltinti prieš tave blogu elgesiu žmogaus, kuris negaili ir netausoja savęs paties - kodėl jis tada turėtų susiprasti tausoti kitą ? Arba žmogus, pastoviai išduodantis save patį, savo interesus paaukojantis kitų žmonių interesų labui - tik laiko klausimas, kad jis kokiu nors būdu išduos ir tave, ir kitus - toksai jau jo gyvenimo būdas.

Kai supranti, kaip šitas mechanizmas veikia, nėra taip pikta ir susitaupo energijos - sugyventi su kitais tampa lengviau. Ar tu pats pasirinksi skaitytis su kitų planais, ar ne - čia jau kitas reikalas: savo planus įgyvendinti lengviau, kai nematai, kad kitiems ant pirštų lipi… Matant, imi taikytis, kad ir dėl šventos ramybės, o yra tokių, kurie to tik ir laukia - tokiems mūšių niekada negana, “ramybės siekia tik kvaili ir paliegę”…

Bet, vis tiek, yra geriau, kai žinai, kur tavo alkūnės, o kur tuo tarpu kitų - visada geriau gyventi alkūne į alkūnę, nei alkūne kitam į akį… Žmonija, žinoma, dar nieko neišrado, ko pirma blogam nepanaudojo: neasmeniškumo principas ypač įsigaliojo biznyje, nes pasirodė esąs puiki priedanga sąžinės neturėjimui ir moralės normų nepaisymui - tave apsuks, apiplėš, atleis iš darbo, kaip kempinę pirma išgręžę, bet… “nieko asmeniško”, paskubės patikslinti.”Tai biznis”.

Blogiui ir per adatos skylutę lengva išlįsti, nes kažkam jis yra gėris, o žemė yra tapus kažkokia žiaurių žaidimų aikštele, be jokios perspektyvos, kad kas nors pasikeistų - tik gale jau nebe tašką reiktų dėti, bet klaustuką - laikai keičiasi !

Bent jau tuo, kad daugybė žmonių šneka, skelbia, šaukia, mokina ir propaguoja įdomiausius ir svarbius dvasinius dalykus ir daugybė kitų žmonių juos jau ir girdi, klausosi, su jų teiginiais sutinka… Kol kas dar tik vienetai jaučia iš visos tos išminties praktinę naudą - kur jų paslaptis ?

Ogi Susan Gregg savo autobiografijoje irgi yra pasakojus, kaip ji studijavo pas Don Miguelį ir jo motiną Saritą: per metus kartu su ja studijavo gal dar keli šimtai žmonių, o kiek dar iš jų tapo žinomais mokytojais ? - Tiktai Susan Gregg…

Kiti pabuvo, išėjo, nuėjo toliau, ieškodami, nepasijutę ką radę… ” Aš visada ne tik lankiau visus užsiėmimus ar susiėjimus” pasakojo ji.”Ką man mokytojai pasakydavo išbandyti praktikoje, patardavo daryti - naują pratimų kompleksą, meditacijas, vizualizacijas ar pan. aš jas imdavau ir darydavau ! - Meistru tampama, pasikeitimai ateina, kai teorija įgyvendinama praktikoje”.

Ne rytoj ar kada nors. Šiandien - šiandienoje nėra neįmanoma rasti kelias minutes, kurios užtikrintų kitokią rytdieną ! - Vieni žmonės negali įsivaizduoti kažkokių dvasinių pratimų svarbos, o kiti nesuvokia, kaip galima taip būti paskendus buityje, asmeniniuose interesuose ar vietinėj politikoj, kas dvasinių praktikų reikšmės nematyti…Spėkim, kurie paveldės žemę ?

Nuomonė, kad dėl visų ar bent jau daugumos mūsų laikų negerumų yra kaltas proto išsivystymas yra populiari ir paplitus. Jis, girdi, uzurpuoja ir kitų žmogų sudarančių daliu vietą ir funkcijas: kuo labiau išvystytas mastymas, proto smalsumas ar proto veiklos užimama gyvenimo dalis, tuo mažiau žmonės moka elgtis su emocijomis (aukštas IQ dar nereiškia ir aukšto EQ, greičiau atvirkščiai), vis mažiau drįstama jausti…

Kuo didesnė laiko dalis praeina, gyvenant savo galvoje, tuo mažiau judama kūnu, kontaktuojama su realiu gyvenimu, mažiau naudojamasi penkiais pojūčiais, o apie šeštąjį - intuiciją -jau ir iš viso nėra ką kalbėti.

Viena naujesnių teorijų teigia, kad protinių galių išvystymas veda prie tam tikro autizmo laipsnio, kad mokslininkai tėvai jau tikrai smarkiai rizikuoja susilaukti autistiškų atžalų - socialumas tampa prabanga, integracija į visuomenę - retenybe, bendravimas su kitais, gerbiant jų nuomonę, interesus ar norus - kažkas vos ne iš fantazijos srities, o sugebėjimas empatijai, pasaulio pamatymui šalia esančiojo akimis - vos ne stebuklu.

Ir tai dar neminint problemų su etika ir taip jau nelabai moraliame mūsų pasaulyje - mokslininkai atominę bombą sukūrė, nes jiems smalsu buvo, ar tai įmanoma ir įdomu buvo dalyvauti pačiame kūrimo procese… Ir tik tada, kai Hirošima ir Nagasakis nuėjo niekais, keletas iš jų aiktelėjo “ką mes padarėme !”

Ar žmonės yra naivūs, apie praktinį savo tyrimų rezultatų panaudojimą negalvodami, ar jiems tai tiesiog neaktualu - nes kad ir kaip pasaulis bepasikeistų, visada atsiras sekanti įtakinga ir piniginga jėga, kuri jų tyrimus finansuos toliau…

Kaip kad karą laimėjusieji nacių Vokietijos mokslininkus išsigrobstė sau, nuo bet kokių nemalonumų apsaugojo ir pensijas iki gyvos galvos mokėjo - kas nenorėtų būti lengvai autistišku tokiom sąlygom, kai ateitis užtikrinta ?

Žmonijos protai įšsivystė tiek, kad mokslas sugebėjo užimti religijos vietą, tik maždaug po Prancūzų Revoliucijos, bet problemų mūsų žemėje ir mūsų istorijoje buvo visada, taip kad čia kažkas nesiriša…

Gerai, kad dar mes linkę praeitį romantizuoti - iš jos likę gražūs rūmai, įspūdingi kultūriniai stiliai, alegoriniai paveikslai įmantriais paauksuotais rėmais, keletas žymių knygų, titulai, vargonų muzika - ko ja nesižavėti ar, patyliukais, savo pereitų gyvenimų joje neprofiliuoti ?

Apie šalčius ar sausras, fizinį gyvenimo sunkumą, badą, marą ir t.t. patogiai pamirštame - problemų užtenka ir dabartyje. -Gerai, tų laikų žmonės irgi buvo kietesni, fiziškai labiau užsigrūdinę, tose sąlygose gimę ir nelabai įsivaizduojantys kitaip - socialinis mobilumas irgi yra dar labai jaunas reiškinys: seniau, kurioje soc. nišoje gimęs, toje ir mirdavai, ir nelabai ką tame buvo galima pakeisti.

Kas vis tiek lieka praeityje baisu, tai karai, sukilimai, revoliucijos, nukariavimai, numalšinimai, plėšimai, deginimai, prievartavimai ir kiti žiaurumai, kurių kasdienybėje netrūko irgi… Nieko nuostabaus, kad istorija kartojasi, kai jos niekas nenori suvokti, žinoti ar iš jos pasimokinti - du Pasauliniai karai XXa. su dvidešinčia metų pertrauka - ar europiečiams kas ant greito tame tarpe atmintį išoperavo ?

Ne, patys pamiršo, vieni nebeturėdami ką prarasti, kiti, nes jiems taip geriau išėjo… Ir vėl sėdim, galvas kraipom, kokie nesuvokiami žiaurumai… kaip tai įmanoma ? - Juk nežmoniška…

Kad kaip tik labai žmogiška ! - Gal jau būtų laikas pastebėti - vos ne vienintelis žmogiškas bruožas, kurio tęstinumas yra absoliutus ir per visą žmonijos istoriją nenutrauktas. Ir karai yra tik logiška ir vienintelė nuspėjama jo išraiška - vienintelis dalykas, kuris visada bus vėl, ar lauksim, ar nelauksim, jei savo žmogiška prigimtim nesusirūpinsim rimtai.

Logiška, kad tokią savo istorija gyvendama, žmonija užteršė mūsų žemės emocinę erdvę taip, kad dabar pati nebenori joje jaustis ar, iš viso, jausti.

Kažką joje valyti jau gal net ir vėlu - planeta pati valymu užsiėmė, visas priešingybes vis labiau sukratydama prieš į aukštesnį dažnumą pereinant - ne tik kitiems padėti, patys išsilaikyti joje nesugebėsim, jei, kaip pereituose įrašuose minėta, savyje pastovios gėrio ar dėkingumo vibracijos neįprasim palaikyti, nesvarbu, kokie baisybių okeanai už lango bebanguotų…

Už grožio, už gėrio, už dėkingumo laikytis nebėra nieko egoistiško, gėdingo ar nesvarbaus - tai jau darosi vienintelis būdas išgyventi.

O ir kitiems padėti gali tik aukštesnės vibracijos energijoje stovėdamas, tada ir kiti galės už tavo rankos pasilaikyti - susilygink su ta visa įsisiūbavusia srove,kaip kad “išgyvenusiojo” kaltę jaučiantiems dažnai kad atsitinka - ne tik kad niekam tokiu būdu nepadėsi, ir patį tave į prapultį nuneš.

“Eik gyventi, negalvok per daug !” norisi pasakyti, ir, žinoma, kasdien begalybę kartų pasakoma tai žmonijos daliai, kuri viską linkusi pirmiausia išspręsti savo galvose… O kadangi tai yra nepabaigiamas darbas, tai jie taip ir pergyvena gyvenimą iš savo galvų neišlipę - renkasi kažką neišsirinkdami, kuria įvairiausius variantus ir jiems nebeateina į galvą, kad ėmus gyventi, vis tiek viskas bus kitaip.

Žmogus gali save įsivaizduoti įvairiausiose situacijose, tas tiesa.

Bet nereiškia, kad kai jis gyvenime tokiose ar panašiose situacijose atsidurs, reaguos taip, kaip ir tikėjosi ar planavo: reaguoti reikės į aplinkybes, orą, ekonomiką…derintis arba ne prie kitų žmonių, su savu alkiu, miegu, norais - realybėje iškilusiais, o ne pro langą žiūrint ir nosį krapštant sugalvotais - skaitytis.

Gali galvoti, kaip tau smagu būtų virti/kepti, keliauti, nutekėti į aukštesnį visuomenės sluoksnį ar pan. Ypač filmų prisižiūrėjus ar knygų prisiskaičius… Tačiau nereiškia, kad, jei tai taptų realybe, tau tai irgi būtų smagu - ar vis dar būtų smagu po savaitės, mėnesio ar po metų.

Žmonės patys save irgi lygiai taip pat linkę sugalvoti, ne tik savo gyvenimą.

Susigalvoja, koksai jis sau patiktų, kokiu norėtų būti, kokias savybes kitiems kasdien demonstruoti, kaip kitų akyse atrodyti… Ir, jeigu šitom fantazijom vadovaudamasis, jis dar ir priima gyvenimo sprendimus, renkasi žmones ar situacijas, kuriose toliau gyventi, bendrauti, dirbti, tai labai greitai gali paaiškėti, kad jis savo gyvenimo gyventi nebe išgali, partnerio pakęsti negali, darbas jo nepatenkina, o šalis, kurioje gyvena yra niekai.

Ir nereikia dėl to kaltinti aplinkybes ar kitus žmones - jie yra, kokie yra. Kokius juos pasirinkai, kad įgyvendinti, patvirtinti savo susigalvotą “aš’…

Tai kokio galo tada iš viso galvoti, jeigu tai gali būti netgi taip pavojinga ?

Ar ne laimingesni yra tie, kurie diena iš dienos gyvena, apie nieką ilgiau nesusimastydami ? Tie, kuriems, jei jie atsisėstų, pagalvoti pasiryžę, tuoj pat imtų nepakeliamai skaudėti galvas ?

Kodėl tada masės kaltinamos tamsumu ? Bukumu, supratimo stoka, gyvuliškais instinktais, jei negalvojimas yra būsena, kurios dideliai žmonijos daliai reiktų siekti nieko nelaukiant ?! -Todėl, kad negali nieko atsisakyti, ko nesi pažinęs, nesi patyręs, kas tai yra !

Kai įsimiklini galvoti, “gyvuliškus instinktus” jau kaip ir yra galimybė pažaboti… Kai tai sekasi jau ir visai gerai, tada reikia imtis žaboti žabotoją - patį galvojimą. Nes ne smegenys, ne protas, mintys ar pan. yra žmogaus šeimininkas. Žmogaus šeimininkas yra pats žmogus.

Ir nustoti galvoti nereiškia, kad vėl pamiršti, kas tai yra ir atkristi į tamsių masių kasdieninį instinktyvumą - ne, šitos durys atsidaro tik į vieną pusę. Per jas išėjęs, niekada nebebūsi toksai pats. Tai tik reiškia, kad nebeišmėtysi didžiosios savo energijos dalies beprasmiškiems svarstymams teorijoje, o atsistosi ir gyvensi praktikoje.

Kodėl tai atrodo taip sunku ? - Protas, kurį tu šiuo metu tapatini su tuo, kas esi (mastau, vadinasi esu), nenori užleisti pozicijų - neveikti jam atrodo tolygu mirti. Todėl ir pačiam žmogui negalvoti atrodo mirtis… Plius, minčių erdvėse visos galimybės yra atviros, idėjos įgyvendinamos akimirksniu ir nepasisekimų nebūna.

Realiame gyvenime reikia rinktis - apriboti save, kas jau pakankamai nemalonu, o kur dar pasirinkti teisingai ! Ir kas bus, jei pasirinkdamas suklysi ?

O kaip žinosi, ar nesuklydai, jei neišbandai sprendimų realybėje - ir suklydimas gali būti į gera, kol negyventa, nieko tikro nežinia…Taip pat pamirštama, kad geriau viena pasirinkta ir iš tikro įgyvendinta galimybė, negu visa jų begalybė, pergyventa tiktai žmogaus galvoje !

Daug kas šito skirtumo jau nebežino.

Nebežino, kad yra kitas gyvenimas, negu tik savo galvoje, kita realybė, tikresnė už virtualią - tiek visi gyvybės syvai į minčių generavimą sueina. O dabar dar ir kompiuterio ekrano konkurencija atsirado: pačiam vaizdų galvoje sukti nebereikia, tik jų keitimąsi stebėti… tų pačių energijos sąnaudų sąskaita.

Kokia prasmė tada priminti, kad idėjų gali būti begalybė - įžvalgos, AHA momentai yra tie, kurie užsiskaito kaip signalas veikti: žmogui rinktis pačiam visai ir nereikia - svarbu apsižiūrėti - pajusti - kas pasirinko tave… Kaip mes galime tai apsižiūrėti, jei ne tik naktis, bet ir dienas pragyvename, į lunatikus panašūs - zombiai atvirom akim, bet realybę pramiegodami ?

Kad pasaulis sudarytas iš idėjų ir materijos, tas idėjas įkūnijančios - apie Plato - ankščiau ar vėliau girdėjome visi… “Įdomi teorija” pagalvojom ir nuėjome gyventi toliau. Kitų gal net nesudomino, nes ką tai bendro turi su gyvenimu ? - “už filosofiją duonos nenupirksi”, kaip kad mėgstama sakyti.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad už tai be filosofijos galima ir be duonos likti… Tiksliau, be laimės !

Gaila, kad filosofijos ir gyvenimo keliai šitaip išsiskyrė: gyvenam visi, mokėdami gyventi ar ne, o filosofija pasidomi tik tie, kurie ją studijuoja. Ir, kad filosofijos paskirtis yra padėti susigaudyti, kaip gyventi, paaiškinti, kaip randasi, iš kur kyla ne laimė ir ką reikėtų daryti, kad ji taptų laime, apie tai seniai pamiršta.

Ir prisiminti tingima arba tai net neateina į galvą.

Manyčiau, kad šita situacija yra kilus iš sumaišties: idėjų vieta, teoretiškai, būtų idėjų erdvėje - mąstyme, vaizduotėje, protinėj veikloje - bet taip nėra. Idėjos gyvena mūsų tarpe, kartu su mumis kasdieniniame mūsų gyvenime.

Dar daugiau : mes dažnai neatskiriame, ką matome prieš save, idėją ar žmogų, koks jis yra iš tikrųjų ? Daiktą, reiškinį, šalį, kultūrą ar tik mūsų apie tai susiformuotą idėją ?… Ar idėją, kurią už mus suformavo kiti - išmokino, perdavė, pasakė, kad realybė turėtų būti tokia… Ir, jei realybė tos idėjos labai smarkiai neatitinka, kad tada reikia apsimesti jos nematant tiek ilgai, kol ji, gal, išnyks ar pasikeis ?

Ar myli Lietuvą, kokia ji yra ar tik jos idėją - istoriją, kultūrinį palikimą, išorinį grožį, galimą harmoniją ?

Kai žaviesi, pvz, Sicilija, ar žinai, kad žaviesi tik išore - gamtos vaizdais, istorijos paminklais, folkloru ?…Net vargas, skurdas ir neteisybė atrodo fotogeniški, kai neturi jokios jungties su tavo realybe - tiems, kuriems tai yra realybė, viso to pateikimas kaip “meno”ar “estetikos” yra lygu vos ne pornografijai, vaizdžiai tariant…

Kuo mažiau žinome apie objektą realiame gyvenime - Lietuvą, Siciliją, savo įsimylėtą žmogų, tuo lengviau jį išpuošti savo idėjom, koks tu norėtum, kad jis būtų; koks tau atrodo, kad jis yra; kokį tu jį manai esantį… Ar reikia priminti, kad visos pasaulio nelaimės prasideda tokiu būdu - anksčiau ar vėliau realybė parodo savo veidą ir užima visų tų idėjų vietą tavo matymo lauke… Ir tada tenka pasijusti apsikvailinus.

Arba kaltinti, kad tave apgavo.

Dažnai tai yra tiek gėda ir nepatogu pačiam prieš save, kad pasižadama “tai man daugiau niekada nenutiks !” Bet, vietoj to, kad sekantį kartą sutikus simpatišką žmogų, atvykus į naują vietą ar užsiėmus kažkuo nauju, neskubėti su sprendimais, stebėti, klausytis, bandyti pajausti, pamatyti realybę, kad ir ne tokią malonią, kokios norėtūsi, imama apie tai galvoti… Ir dar dieną naktį nesustojant:”koks jis galėtų būti ?”, “ar jis būtų toks ? O gal kitoks ?”, “kokia jo reakcija į mane ?”, “ar vis dar tokia pati, ar jau kitokia ?” - žmogus save užsiklausinėja, į realybę pabandyti pažiūrėti net nesustodamas !

O realybė yra mums visada prieš akis… Ir ji pati savaime yra visi atsakymai !

Dar dažniau žmones iš viso, kaip nudegę būtų: daugiau nebesiima nieko naujo, nebebando, užrakina savo širdį… Net tik kad neįsimylėti sau pasižada, bet ir iš viso, kuo mažiau su potencialia realia tikrove imama bendrauti - pasislepiama namie už kompiuterio ekrano, prisivalgoma čipsų ir nebeišlendama iš treninginių kelnių…

Apsikraunama darbais, kad bendrauti nebūtų laiko… Imama keliauti po visur, bet niekur nebesustojama tiek ilgai, kad spėtų apsižiūrėti esąs dekoracijų apgauti, niekur negrįžta antrą kartą…Niekuo neužsiimama, nesusidomima ilgam, kad pirmas susižavėjimas nespėtų praeiti.

Aš nesakau, kad idėjas, kaip kokias iliuzijas, iš mūsų realybės reiktų išnaikinti. Aš siūlau išmokti atskirti, kas yra iš tikrųjų, o kas yra tiktai tai, ką mes apie tai manom.

Pvz, tada nereikėtų tekėti ir turėti vaikų tik todėl, kad tai atrodo patraukli idėja, o paskui kristi į depresiją ar skyrybas, kai realybė pasirodo ne tokia žavi.

Nereiktų pergyventi, jei konkreti tavo realybė - meilė, šeima, gyvenimas, pvz,- neatitinka idėjų, kurias matai per tv, skaitai knygose ar visuomenė tau rodo pavyzdinėmis, taip, girdi, turėtų būti…

Filosofuojam visi, žinodami, kad tuo užsiimam ar ne.

Skirtumas tik, kad sąmoningai filosofuojama filosofija padeda įvairuoti į norimus gyvenimo uostus, o nesąmoningus filosofija paklaidina… Ir taip nepastebimai, kad jie net nežino, ką dėl to kaltinti.

Vienas iš būdų, kaip paaiškinama, ką dabar daro planeta -”ji pereina į kitą laiko liniją”… Nors, apie mūsų žemę kalbant, gal geriau sakyti “kitą dimensiją” - dimensijų egzistuoja daug, įvairių ir visos vienu metu. Taip pat yra mums, žmonėms, su laiko/gyvenimo linijomis - skirtumas tik, kurioje sukoncentruotas tavo dėmesio taškas, toje ir jautiesi, kad esi…

Kai atsibosta, pasidaro per sunku, nesveika ar neproduktyvu…kai prieinamas kelio galas vienoje, tada pereinama į kitą - žmogaus mirtį irgi galima taip aprašyti. Todėl vienas iš būdų išgyventi (ar bent jau gyventi ilgiau) yra tos pabaigos nelaukiant, peršokti į kitą laiko liniją savo noru ir gyventi toliau, kaip vis dar vieną ir tą patį gyvenimą gyvenant.

Skamba ne tik kaip kažkas įdomaus ar sunkiai patikimo, bet ir labai naudingo mums, žmonėms, pabandyti, kai žemė po mūsų kojomis irgi kaip tik tuo užsiėmus !

Kad kiekvienas galas yra kažko kito pradžia, tą jau žinom visi.

Nauja yra tai, kad jie nebūtinai turi sekti vienas po kito laike - vis tiek viskas egzistuoja vienu metu, tai kodėl tuo nepasinaudojus ? - Gal todėl ir, nors dar nelabai garsiai, sakoma, kad ateis laikas, kai mirti nebereikės - kūnus ( kol nelabai susenę ar pagedę ?) bus galima pasiimti su savim, kai bus einama toliau…

Kitas dalykas yra, kad tada išnyksta ir tokia mums įprastai aiški buvus riba tarp gyvenimų - net ir pats žmogus negalės aiškiai pasakyti, kada pasibaigia vienas ir prasideda kitas.

Tie, kurie šneka apie mūsų gyvenamą laiką kaip apie pabaigą - pirmiausia aiški pabaiga, o kas ten bus paskui, tai bus paskui - net ir tie linkę sutikti, kad ne tik planeta, bet ir mes turime daugybę gyvenimo linijų vienu metu… Kiekvienu momentu, kai priimame vienokį ar kitokį sprendimą, pasirenkame vieną atsišakojimą, o ne kitą… Kad mūsų gyvenimo kelias labiau panašus į medžio šešėlį, kurio tik kai kuriomis šakomis sąmoningai pereiname kaip gyvenimo taku.

Ir apie planetą sakoma, jog egzistuoja daug jos istorijos variantų - yra toks, kur Hitleris laimėjo karą, bet yra ir toksai, kur to karo iš viso nebuvo… Kur atominis sprogimas planetą pribaigė, ir kur atominę bombą buvo protingai atsisakyta kurti iš viso.

Šamanai iš seno žmones gydo, padėdami jiems rasti tą laiko liniją, kurioje jie yra sveiki ir skatina į ją koncentruoti visą gyvenimo dėmesį…

Yra sakančių, kad pabaiga reikš visų žmonių gyvenimo linijų, į sudėtingiausias vėduokles išsiskleidusių, sugrįžimą vėl į vieną tašką, vieną liniją… iš kurios vėl viskas prasidės iš naujo. Ir kad tos mūsų dalys, kurios tuo pat metu gyvena kitas - alternatyvias - mūsų gyvenimo linijas, grįžta atgal į mus, parnešdamos didelį ir įvairų patirties, nebūtinai mūsų sąmoningai pergyventos, bagažą.

Sutinku, parneša… Ar tai nėra tas pats, kaip ieškoti ir pastoviai rasti savyje patirtis, teigiamas ar neigiamas, šviežias ar užsigulėjusias ir jas integruoti ? - Dabar juk kaip tik ir yra laikas, kai visą šitą bagažą rūšiuojame, kiekvienas, norime to ar ne !

Net ir teigiantys, kad malda (ar kitas religinis veiksmas) yra ne kas kita, kaip meditacija - momentas pilnai būti čia ir dabar - teisūs irgi: pilnai išbūdami šitą momentą, koks jis bebūtų, automatiškai įžengiame į sekantį… Priešingai tam, kai mintyse visą laiką bėgiojam į ateitį ar lankome praeitį, o iš tikro ir kaip tik todėl, vis esame ir esame tame pačiame taške, kurio vis dar neprisirengėme susikoncentruoti pergyventi.

Tai dabar žmonėms suteikiama galimybė pasiekti daugiau !

Gyvenimą momentą po momento pergyventi, tai čia savo ruoštu, tą turėjome jau būti išmokę… Dabar savyje reikia suieškoti gerą, džiaugsmingą dėkingumo ar palaimos vibraciją - jausti ją širdy, koncentruotis į ją, ar vis dar ją jauti, ką tuo metu beveiktum, koks tavo gyvenimas bebūtų - svarbiausia ta vibracija ! - Pametei ? Pamiršai ? - nesvarbu, instaliuok iš naujo !

Kuo daugiau energijos į šitą procesą sudėsi, tuo lengviau tai eisis… Kol ji ir taps pagrindine tavo energijos vibracija.

Ir kas tada tau dar galės pasakyti, esi tame pačiame gyvenime, ar gyveni, nejučiom persikrausčius, jau kitą ? - Žemė užsiima tuo pačiu, visi portalai atviri - o kas, jei visa tai tiesa ? - Sėkmė pusėje tų, kurie bando !

Tik jie nieko nepraras.

Kas užginčytų, kad laimingiausi yra gyvenimai, kuriuose nereikia pasikeitimų - ramūs, nuo pradžių iki pabaigos harmoningi, besivystantys, vaisius nešantys, užtarnautą sėkmę, pagarbą, poilsį suteikiantys, kaip ir tikėtasi ar žadėta… Nesvarbu, ar tai valstiečio, ar rašytojo, ar visuomenės veikėjo, ar dvasinio ieškotojo gyvenimai bebūtų, tokius žmones stebint begyvenant, susidaro įspūdis, kad jie daro tai, ką jau yra išmokę, turi patirties, talentus išvystę, sėkmę užsitarnavę ar išmeldę.

Šalių ar tautų istorijoje - netgi ir visos planetos !- irgi būna tokių žydėjimo laikotarpių. Tik jie yra ne dabar.

O yra gyvenimų, kurie yra keitimosi gyvenimai, kitaip nepavadinsi… Retas kuris iš žmonių pokyčius taip jau labai mėgsta ar savanoriškai jiems atsiduoda. Dažnas mieliau lieka prie žinomo, pažįstamo, daro tai, ką jau moka. Arba - ką nors nauja, tačiau vis tiek, toj pačioj srity ar tuo pačiu būdu - verslininkas pradeda vis naujus verslus, tačiau išlieka verslininku…Menininkas reiškiasi gal vis kitoj meno srity, vis tiek,išlikdamas kūrėju.

Bet, anksčiau ar vėliau, panašu, kad gimstame kažkam naujam: žmogus, pvz, vis dar nori kurti, pinigai jam neįdomūs, o atėjęs laikas - kitaip beveik nėra kaip tai paaiškinti - kad reikia mokytis buhalterijos ar vadybos, nes, kai daro, ką jis nori, jam arba nesiseka iš viso, arba tai nepadeda jam gyventi - ne tik iš išorės žiūrint, bet ir vidinės ramybės ar pasitenkinimo nesuteikia, nors tu prasigerk…

Ir prasigeria, žinoma.

Kiti priešingai, kokias akcijas įsigudrina pirkti parduoti, geriau ir greičiau, nei kompiuteris, pinigai ištisine srove į kišenes teka, o laimės kaip nėr, taip nėr… Tokie arba kokainą ima uostyti, arba, visą tą reikalą metę, nusipirkę namelį kur nors pietvakarių Prancūzijoje, imasi auginti daržoves ar atidaro pakelės restoraną.

Ir tvirtina pagaliau radę laimę !

Nors, kūrybos imtis tokiems, kurie prie skaičiukų įpratę, irgi ne tik nelengva, bet ir baisu… Čia aš supaprastinus viską aiškinu, žinoma, bet nėra abejonių, kad tokie “pereinami”, pasikeitimų gyvenimai yra sunkiausi… Be visa kita dar ir todėl, kad žmogus nesupranta, kodėl kitiems gyvenasi ramiai, kaip pagal planą, ir sėkmė yra jų geriausias draugas, o jiems tenka blaškytis, kentėti, laužti save ar būti gyvenimo laužiamais…

Kodėl sava ir įprasta nebeveikia, kodėl nebegalima gauti, ko norisi, ką bedarytum, kokios magijos besišauktum - atrodo, kad tam tikra energijos rūšis pasibaigė, išnaudota - arba praimk naujos - kitokios - resursus, arba neturėsi jokios, kiek bevargtum…

Kaip su tradiciniu tvirtinimu, kad reikia vargti gyvenime, jeigu reikia, kad rojuje paskui būtų gera, nežinau. Bet teiginiu, kad verta stengtis šiame gyvenime - mokytis, keistis, lavintis, bandyti, kad sekančiame tada bus lengviau, aš linkusi tikėti: atrodo teisinga, kad niekas neprapuola, kad įgūdžiai virsta talentais, patirtis - sėkme, žinios - intuicija… Tie harmoningi gyvenimai turi gi iš kažkur atsirasti.

O laikas nuo laiko pasitaiko gyventi gyvenimą, kai, atrodo, neveiki nieko kito, tik savo vidines šiukšles kuopi, sveikatą valai tvarkai, balastą iš dievai žino kokio gylio praeities meti už borto… Tikiesi, kad dar liks laiko ir pagyventi, jaučiantis geriau, sveikiau, lengviau. Bet, net jeigu ir ne, žinai, į sekantį gyvenimą tik su minimaliu bagažu gimsi.

Taip pat, kaip ir žinai, kai pasidaro labai jau sunku ir sudėtinga, kad kito kelio vis tiek nėra - kam atėjo laikas, tam atėjo laikas… Gali bandyti apgauti likimą, atstumti, pasislėpti ar atsipirkti, bet per tai teks pereiti vėliau, jei ne anksčiau.

Nebent kokia kita teorija imti remtis, kad bent psichologiškai palengvėtų… Pavieniam žmogui tai gal ir efektyvu.

Bet panašu, kad žemė, kurioje gyvename, savam gyvenime į tokį etapą atėjo, kad irgi visą įmanomą pasenusį balastą bando nusimesti, sveikatą išsigydyti, kenkėjus nusipurtyti…

Tai mums išeitis būtų arba dalyvauti su ja kartu tuose procesuose, arba ką… Ji nusimes į praeitį ir mus ?

Yra tekę diskutuoti su labai blaiviai ir protingai mąstančiu žmogum, mokslininku psichologu, apie tai, kas, faktiškai pažiūrėjus, yra malda, gongo mušimas, varpų skambinimas, žvakės degimas, smilkymas, skambančio dubens ar dar kokio nors tamtamo naudojimas…- žodžiu, religinis veiksmas.

Jis teigė, kad žmogui tai tiesiog yra situacijos pakeitimas, dažniausiai tokios ir tada , kai jam yra labai blogai… O atlikdamas religinį veiksmą, jis savo situaciją tam momentui pasikeičia - dažniausiai pagerina, nes pabloginti jau beveik nebebūna kur - ir, todėl mano, kad tikėjimas į dievą, religija jam padeda.

Man buvo labai įdomu, kad tokia jo mąstymo logika rodė, jog jisai pats į jokius dievus ar religijas (išskyrus protą ?) netiki ( kas, žinoma, yra jo reikalas) bet, ir dvasinio gyvenimo egzistavimas jam nėra realus: net ir meną, kūrybą, polėkį, idėjų suteikiamą pakilimą, įvairias archetipų įtakojamas būsenas, galiausiai, kai žmonės ne tiki kažkuo, logišku ar nelogišku, bet tiesiog žino savo vidumi, jis atmetė kaip nerealybę - toliau logikos, ratsionalumo, faktų ir ekonomikos jis nesugebėjo įžiūrėti.

Moterų privalumas iš seno, kad jos linkę gyventi daugiau iš dešiniojo smegenų pusrutulio, logikos skurdumo neapribotos - raganom jas ir dabar dar kartais apšaukia, nors ant laužų tiesiogine prasme nebedegina( bent jau mūsiškoj pasaulio pusėj)… O laikas nuo laiko, knygos kaip “Secret” parduodamos milijoniniais tiražais, ir uždega žmonių širdis, nes prieinamai paaiškina tai, kas seniau tradiciškai būtų buvę laikoma magija.

Mano nuomonė šioje diskusijoje buvo, kad ne ne religinis veiksmas yra pakeista situacija.

Pakeista situacija ateina po to, kai religinis veiksmas, tas kitos situacijos šauklys, yra atliktas: kai žmogus meldžiasi, kad jam pagerėtų, tai jam pagerėja ne tik meldžiantis, jam pagerėja iš esmės, po to, kai jis pasimeldė ( pasmilkino, padegino žvakelę ar pamušė būgną) - vienam sveikata, kitam -finansai, karjera, šeima, sėkmė… Dar kitas pasijunta geriau savo viduje, nors ji supanti situacija kaip ir nepakito.

Idėjos žmonėms yra tolygios išvardintiems religiniams veiksmams, situacijos pasikeitimą iššaukiantiems: jų vaidmuo yra žmogų pakelti ir “pernešti” ar motyvuoti veiksmui, ar suteikti ištvermės, jėgų, ryžto… Idėjos yra tiltai iš A į B ne tiesiogine - logiškąja - bet vis tiek, tam tikra prasme.

Todėl “idėjomis gyvas nebūsi”? - Jei idėja užvaldo žmogų vietoj to, kad žmogus panaudotų idėją, kam ji skirta ( ir paleistų, o pats gyventų toliau materialioje kasdienybėje, tol, kol ji vėl kažkokiu būdu jam nebetiks ir vėl reikės pasilaikyti idėjų sparnų, kad gyvenimas vėl pasikeistų…) - toksai idėjos užvaldytas žmogus gyvena ne ilgai: arba jis pasiaukoja dėl tikslo, arba “sudega” jos ugny.

Sakoma, kad jis “skubėjo gyventi”, kad “sunaudojo savo gyvenimo energiją tikslui”, kad gyvenimą “paaukojo kažkam aukštesniam” - idėjai.

Kaip yra žmonių, kurie stipriau laikosi už jaukios fizinės kasdienybės - puodelio šviežios kavos, saulės spindulio pro langą, tik nubudusio vaiko skruosto šilumos, taip yra žmonių, kurie yra įpratę prie idėjų greičio išskiriamo adrenalino, pasaulio visumos vaizdo, iš minties, kaip erelio, skrydžio matomos… Jie gyvi entuziazmu, ne duona. Jiems gal ir mirtis jaučiasi ne kaip po tokia, bet kaip išėjimas į amžiną idėjų erdvę - ne visiems žmonėms ji pasirodo tokia pažįstama tuo momentu !

Aš norėčiau pareklamuoti aukso vidurį tarp šitų dviejų kraštutinumų - atsargiai priminti, kad žmogui, atsistojusiam, reikėtų bandyti išgyventi, o ne skubėti mirti (didvyrio mirtim už kokį nors tikslą)…

Kaip idėjos iš kasdienybės “pakelia”, taip kasdienybė, jei jos vertė būtų laiku įžiūrėta ar pažinta, galėtų idėjų galiūnus ilgiau išlaikyti žmonių tarpe - pririšti prie žemės, mūsų visų naudai.

Kuriam kraštutinumui beužvaldžius - materialiniam ar idėjiniam - reiktų bandyti situaciją subalansuoti dalimi iš kito - bent jau dėl įdomumo ar kaip eksperimentą (o patyliukais ir žmonijos gerovei ar žemės ateičiai) - kas žino, kaip greitai geresni laikai ateitų, tiek bijomi vienų ir trokštami kitų …

Pora pereitų įrašų perskaitę, žmonės nesupranta, kokių dar pasikeitimų pasaulyje man trūksta - gyvenimas jau seniai visom įmanomom spalvom mirga, o pokyčių tempo nebeišlaiko net ištvermingiausi… Manau, kad sena tiesa “daryk visas įmanomas permainas, jei nori, kad esmė išliktų nepasikeitus” daug ką paaiškina.

O kalbą norėjau tęsti apie tai, kodėl taip dažnai naujas pasirinktas kelias, užsiėmimas, gyvenimo būdas žmonėms sekasi tik pradžioje arba tik kurį laiką; kodėl pasijuntama, kad idėjos, kurioms nuspręsta pašvęsti gyvenimą, idealai ar tikslai dažną kaip ir būna apgavę - ieškoto pasitenkinimo, ramybės ar net ir paprastos sėkmės taip ir neatneša… Pvz. realybėje galimybė pagerinti pasaulį pasirodo iliuzija, nepabaigiamas procesas be sėkmingos pabaigos momento.

Asmeninės gerovės ar populiarumo siekę irgi lieka lyg musę kandę - įžymiu būti pasirodo dar net sunkiau ir sudėtingiau, nei eiliniu ir nežinomu, o turtai savaime laimės irgi neatneša… Nors imk ir prisidėk prie argumentų, kad tie, kurie gyvenimą pragyvena, jokių nuostabių planų taip ir nesiėmę, nugyvena jį geriau: Dž.Džoisas “Jauno menininko portrete” pagyvenusių žmonių, susirinkusių smuklėje prisiminti jaunas dienas lūpomis ištarė tostą “išgerkime už tai, kad nugyvenom, padarydami taip mažai žalos !”

Bet eiti taip toli, kad bet kokią veiklą nuvertinti, nereiktų, jei žinoti ar laiku atsiminti su visais gyvenimo pakeitimais susijusį triuką - nei vienas iš jų nėra galutinis, amžinai tęstinas ar negrįžtamas: idėja, tau sparnus suteikusi, dažnai ir yra buvusi tiktai tam, t.y. kad tave pakankamai motyvuoti pakeitimus į tavą gyvenimą įnešti.

O toliau gali būti, kad reikia ją paleisti ir imtis žiūrėti, į kur ji tave atvedė - gal toliau eiti nebereikia, gal gali joje imtis gyventi sau ramiai … iki kito pasikeitimo, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Keletas pavyzdžių.

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, didžiuma jos gyventojų apie gyvenimą užsienyje neturėjo jokio realaus supratimo - gal todėl ir buvo taip lengva tikėti, kad gyventi tenai yra idealu: žmonės laimingi, naudojasi gražiais daiktais, gyvena stilingoje aplinkoje, nešioja madingus drabužius, valgo įdomų maistą, gerai išauklėti, mandagūs… Kaip iš tuomet populiaraus žurnalo “Burda”.

Noras šitaip gyventi daugeliui suteikė pakankamai jėgų, su daiktelių ryšulėliu ir geros valios tikintis, rasti kelius patekti į Vakarus… Didžiuma, manau, po šoko neatsigavę dar ir dabar. O likę nusivylė pasauliu galutinai - gilioj depresijoj, nes bandė tokį idealą tikrovėje ir gyventi… ir dar niekuo nekaltus užsieniečius, kurie jiems pakeliui pasitaikė, irgi vertė to idealo įgyvendinime dalyvauti. Ir iš to, aišku, nieko neišėjo.

Kai, sakytum, būk dėkingas, kad atsirado idėja, tave iš kėdės išjudinusi - užsieniuose juk atsiradai ? - Ir puiku. O kaip toliau gyventi, žiūrėk pagal aplinkybes. Kam tau situaciją bandyti “pritemti’ prie tavo susigalvojimų ir iliuzijų ?

Nors, gėdytis, save įsivaizdavus, kuo nesi, nereiktų… Ir pergyventi dėl to, kad keiti kursą, priimi kitus sprendimus, nesilaikai paskelbtų planų - tai atsitinka geriausiems iš mūsų !

Šri Aurobindo jaunystėje buvo žymus kovotojas už Indijos nepriklausomybę, už tai britų nuteistas ir geriems dešimčiai metų patalpintas į kalėjimą… kiek jis pergyveno, kaip jam iš ten reiks ištrūkti, kaip toliau tęsti kovą ! - Kai dvasios balsas jam kartas nuo karto sakė nesijaudinti prieš laiką, išnaudoti laiką vidiniam augimui - ir tikrai, Šri Aurobindo pasiekus dvasinį nušvitimą, netikėtai jis buvo paleistas. Su sąlyga, kad nedalyvaus politinėje veikloje…

Kai jisai manę atsidūręs neišsprendžiamoje situacijoj, nes “kas dabar ves indus į nepriklausomybę ? “, dvasios balsas jam atsakė: “kas tau kada pažadėjo, kad tai būtinai turėsi daryti tu ?! - daryk, kas tau sakoma, nesikišk į reikalus, kurie yra ne tavo”… Kas buvo toliau, jau yra istorija: Šri Aurobindo nuėjo kurti savo ašramą ir tapti vedliu žmonijai dvasinėj srity, o Indiją iš britų priklausomybės sėkmingai išvedė kiti - viskas susidėliojo į savo vietas, kaip dažnai kad būna, kaip ir savaime…

Pirmas impulsas žmogui “šauna į galvą’, “kyla iš vidaus” ar pan. ir būna tikras, sektinas. Bet toliau protas linkęs ant jo visą likusį plano rūmą pastatyti, likusį gyvenimo kelią sukonstruoti… Ir kaltinti ką tik nori, išskyrus save, kad to įgyvendinti nepavyksta !

Tokios rūšies planus pakeisti yra sveikintina kuo greičiau. Atsisakyti nesigailint ir klausytis toliau.

Posakis “geriau mirti stovint, nei gyventi klūpint” yra, kiek atsimenu, iš Ispanijos pilietinio karo laikų, ir, nors naudotas žmonėms pakelti į kovą, implikuoja tiksliai atvirkščiai - nori gyventi, klaupkis… Kadangi žmogui gyventi norisi, tai taip ir gyvename visi, daugiau ar mažiau klūpėdami.

O kas atsistoja - žūva dažniau anksti, nei vėlai… Dalinai dėl to, kad atsistoja retai ir po vieną, ir tuos vienetus turima laiko ramiai sau “nugnaibyti” - kai atsistoja daug vienu kartu, tai jie ir laimi, kaip iš patirties žinome, nes visų juk neiššaudyti !

Man įdomu, kas žmones motyvuoja atsikelti: į istoriją pažiūrėjus - idėjos. Ekonomikos srity, religinės… Pojūtis, kad pats gyvenimas, žmonių gyvybė atsidūrė  pavojuje - žmonės gina, kas jiems brangiausia.

Ilgą laiką tai buvo tikėjimas į dievą, bet Vakarų pasaulyje, ačiū dievui, tai pagaliau išėjo iš mados !

Todėl islamą ginantys (=propaguojantys) ir dėl to numirti pasiruošę, atrodo ypatingai laukiniai ir mus, civilizuotus, ypatingai gąsdina. Pas mus gi dabar labiausiai madingos ekonominės idėjos : liberalai su pamišėliui lygia jėga, paklaikusiom nuo įsivaizduotų pinigų akimis, reikalauja visiškos laisvės rinkai, nes galimybė pasakiškai praturtėti visos žmonijos bendro turto - gamtos išteklių - sąskaita jiems yra per didelė pagunda, kad atsilaikyti…

Su tokia energija seniau proletariatas prieš šautuvus plikom rankom ėjo, kai išskyrus grandines, neturėjo ką ką prarasti… valstiečiai su šakėm dėl žemės - čia įvairių rūšių socialūs kapitalistai gerai pastebėjo: duok varguoliams ką prarasti - truputį žemės, paskolink pinigų nameliui, leisk užsidirbti mašinėlei, pora laisvų dienų priedo, kad algą galėtų išleisti, ir niekas į demonstracijas nebeis, dėl mokesčių neprotestuos, o neteisybė ir iš viso taps nematoma…

Jaunosios kartos kapitalistai galvoja, kad dirbantieji visada tokie “bedančiai” buvo, kaip gerai yra pavykę visą protesto energiją kanalizuoti, todėl neapdairiai, sakyčiau, užsiima valstybės teikiamų socialinių garantijų griovimu…

Žmones pakelti gamtos apsaugai kol kas nelabai sėkmingai pavyksta, nes tai (dar) nėra tiesioginė grėsmė mūsų išlikimui…

Bet, kaip kažkuris iš indėnų vadų yra pasakęs, kai nupjausim paskutinį medį, pagausim paskutinę žuvį, užnuodysim paskutinę upę ir apsižiūrėsim, kad pinigai yra nevalgomi, bus per vėlu. Todėl žmonėms bandoma įkalbėti idėja, kad jau “be dvejų minučių dvylika”  - klimato atšilimas/atšalimas, ozono skylės, cheminis užterštumas, maistas nevalgomas, vaistai negydo, genais žaidžiama ir t.t.

Šita artėjančios katastrofos idėja kartais suveikia, kaip kad buvo su ginklavimosi varžybomis ir atominio karo grėsme, o kartais ne… Kai klausiama, ką žmonės darytų, jei pasaulio pabaiga būtų rytoj, tik dalis iš jų pultų ką nors dar veikti, išbandyti ar padaryti. Likusieji atsako, kad rankas nuleistų ir ,atsisėdę, tos pabaigos lauktų - žodžiu, efektas atvirkštinis, nei norėta pasiekti.

Konkretaus žmogaus gyvenime pokyčius skatinančios priežastys turėtų irgi būti panašios, tiktai čia dar ima reikštis materijos/kūno ir proto priešprieša : labiau susikoncentravę į materiją, tampame įpročius generuojančiais  “įrengimais” - protui kasdieninė rutina neįdomi, bet joje randame saugų ir guodžiantį žinojimą, kas bus toliau… Kažkas naujo ateičiai yra smalsu, bet baisu ir dar reikia pažiūrėti, kas nusvers !

Nes, geriau žvirblis rankoje, nei erelis danguje… Arba tas erelis turi labai jau realus ir pamatuojamu atstumu sklandyti, tada gal žvirblį ir paleisim, o ,aukštyn besiekdami, net ir atsistosim, patys to nepastebėję…

Kitais žodžiais tariant, reikia plano ar idėjos, kuri būtų ne tik patraukli, bet ir absoliučiai mus užvaldytų, uždegtų - siekis išgelbėti pasaulį ? žmoniją ? Ar gal tik kokią nors konkrečią, ypatingai kenčiančią jos dalį… Bet, ir noras tapti įžymiu yra pakankamai motyvuojantis, kaip dažnai per tv matom.

Netgi noras praturtėti tam irgi tinkamas: turiu omeny, žmonės, daiktelius susirinkę, jo vedami irgi pakyla ir iškeliauja į kitas šalis, pvz. Ir dėl to net ir valstybė turėtų džiaugtis, nes, jei atsistoję žmonės pasiliks kur buvę ir nebesiklaups atgal, bus prasčiau…

Kiek vaikų savoj nelaimingoj vaikystėj pažada sau iš naujo ir iš naujo, kad kai užaugs, tai jų gyvenime viskas bus absoliučiai kitaip… Ir, tokie vaikai tuo tarpu ne visi užsiima blogiu ar jį daro, belaukdami - dažniau jie tiesiog išeina į savą pasaulį - knygas, filmus, kompiuterių žaidimus, svajones - kad pralaukti tą laiką, iki kol užaugs.

Liūdna, kad tam laukimui yra kažkokia riba, kurią peržengus, jis tampa įpročiu, ir dažnas taip ir neužauga - t.y. suaugusiu tampama, bet gyvenimas taip ir nepakeičiamas - svajonę gyventi ruošiamasi vis taip pat “rytoj” ar “kažkada vėliau”… Jei pavieniam žmogui yra šitaip sunku iš blogos situacijos imti žengti į gerą, tai ką kalbėti apie dideles žmonių grupes - tautas, valstybes, visą žmoniją, galų gale ?

Tie patys dalykai, kurie padėjo išgyventi, ar konkrečiam žmogui, ar visai žmonijai, tampa ir stabdžiais, trukdančiais gyventi kitaip, geriau, kaip kad visada svajota - sunku atsibusti supratimui, kad tas laikas jau atėjo - dabar.

Pasaulis pilnas baisiausių dalykų, istorija - žiaurumų ir neteisybės, bet valgyti, miegoti ir skaniai pasijuokti irgi reikia - gyvenimas nesustoja, kol gyvi - gyvenam.

Kaip suprantu, tai ir yra būtina sąlyga ne tik išlaikyti sveiką protą ir pasiekti garbų amžių šiame išprotėjusiame pasaulyje, kuriame gyvename, bet, tokio mūsų proto sugebėjimo viską į dėžutes sudalinti dėka, sugebame to pasaulio pašėlimo ir išprotėjimo kaip ir nematyti… Arba matyti tai, kaip kažką normalaus.

Česlovas Milošas, mano, kad tai ir yra pvz. Prancūzijos, o gal net ir visos Vakarų Europos kultūros subalansuotumo paslaptis : revoliucijos nedaromos ten, kur ne jų vieta - diskutuojama apie socializmą, egzistencializmą, nihilizmą ir pan., bet tai netrukdo gerti gerą vyną ir mėgautis sunokusiais sūriais, kai ateina priešpiečių laikas…

Tokios yra nerašytos taisyklės, ir, kol jų laikomasi, tai ne tik šimtmečių kultūrinis palikimas, pagarbiai tausojamas, išlieka, bet kultūrinis progresas pirmyn ritasi, neužsistovi.

Žymiai prasčiau būna, kai kitų kultūrinių tradicijų atstovai, atvažiavę į Paryžių studijuoti, pvz.visas tas diskusijas priima rimtai, ir, grįžę namo, ima taikyti praktikoje: tada ieškom ir nerandam, ką kaltinti dėl įvykdytų žiaurybių, kai Pol Potas ir Jang Sari trečdalį Kambodžos gyventojų išmarino, Sorbonoje komunistinių teorijų prisimokinę - ar tai revoliucingų intelektualų kaltė, ar sočios buržuazijos atstumiančio pavyzdžio ?

Kai, atrodo, kaip nesuprasti, kad viskas turi savo vietą po saule, savo vertę ir savą laiką.

Žodžiu, prancūzų kultūra, šalimi, papročiais esame linkę žavėtis, nors, kuo jie jau tokie skirtingi nuo rusų, su jų filosofija ir požiūriu į pasaulį ? - Tik tuo, kad rusai įsigudrina padalinti laiką į dabartinį ir šviesią ateitį, o prancūzai (ir su jais kiti Vakarų europiečiai) padalina (gyvenimo) erdvę į vienas kito neliečiančius kompartimentus - turi meilužes, bet nesupranta, koks to ryšys su meile žmonai, šeimai ir vaikams, kovoja už savo, kaip žmonių teises, bet nesupranta, koks to prieštaravimas su rasine diskriminacija ir kitų šalių išnaudojimu…

Kiek aš dar atsimenu, tai tokie dalykai vadinami prisitaikėliškumu ir dviveidyste.

Kitas dalykas, kad pasaulyje, koksai jis yra, geriausiai išgyvena prisitaikantys… Tie, kurie lenkiami nenulūžta, o , progą pagavę, atsilenkia kaip niekur nieko - moralės normų vaidmuo irgi tiktai teoretinis ?! Jei teigiama, kad moralė ir etika turėtų persmelkti visas mūsų gyvenimo sritis, tai fataliai klystame, išimdami jas iš joms skirto - teoretinio - konteksto ?

O gal čia tik Vakarų Europos tautų laimė, kad jų dar niekas pakankamai žiauriai ir pakankamai ilgai prie žemės nelenkė ? Ir todėl jos vis dar atsimindavo ir sugebėdavo atsigauti, išsitiesti, pasekmes nuo savęs daug maž nusipurtyti ?

Škotų rašytojo ir keliautojo Normano Duglo knygoje skaičiau, kad pietų Italijos valstiečiai XXa pr. nuo  tūkstantmetį ar daugiau trukusių visokiausių okupacijų buvo taip nuvaryti į regresą, kad, kaip paaiškėjo, kasdieniniame gyvenime nebeskyrė net spalvų - kalbėjo tik apie juoda ir balta, jokia mums įprastine logika nesiremdami…

Pamirštame, kad žmogus gali ne tik progresuoti, kad jis nėra nepalaužiamas… kad ir kaip mums tai nepatiktų - kažkokiu momentu pasiekiama riba, kai vilties atsisakymas kaip tik ir yra geriausia taktika išlikti - geresnė ateitis perkeliama į nepasiekiamą, niekada neateinantį laiką, durys uždaromos ir viskas. Gyvenama, kaip yra.

Ar žmonijai kaip tik taip ir nėra atsitikę ?

Ir kiek laiko reikės, kol ji vėl ims matyti tikrovę spalvų visumoje, o ne tik kaip juodai balta ? Juoda arba balta ?… Šitaip pažiūrėjus, gal ir gerai, kad dabartinė jaunoji karta  užauga, istorijos žinojimu labai neapsunkinta - pasikeitimas į gerą jiems neatrodys toksai neįmanomas.