Kodėl sunku kai lengva
Kur po mokyklos baigimo dingsta visos stropiosios mokinės pirmūnės, tokios gabios,rodėsi, ir daug žadančios ? - Geras klausimas, su tuo sutinka žurnalistai, sociologai ir mano teta Ester, kaip sakoma…
Tikrai, kodėl, turint omeny mokyklas baigiančių merginų pažymių vidurkį, pasaulis vis dar nėra perpildytas talentingomis mokslininkėmis, gabiomis vadovėmis, menininkėmis ir direktorėm ? Kodėl, iš viso, vadovavimo pasauliui vis dar neperėmę moterys - pagal mokyklų baigimo rezultatus, tai jau seniai turėjo atsitikti !
Pasistengsiu paaiškinti - dalinai ir iš savos patirties - kodėl man šitas klausimas atrodo naivus.
Kad mokykla nėra palanki vieta jauniems žmonėms išlikti, apie tai pereitame įraše.Tik mergaitėms galvos sumaišomos paprastai dar labiau , nes jos pačios kuo aktyviausiai prie to prisideda : jos mokinasi dėl rezultato, o ne todėl, kad pačios labai to norėtų ar domėtūsi.
Mergaitės statusas šeimoje iš seno, pagal liaudišką tradiciją yra žemesnis, nei berniuko.Net ir vienintele dukra augant ir nesistengiant gerais pažymiais konkuruoti dėl riboto tėvų dėmesio, kaip tai būna didesnėse šeimose, sąmoningai ar ne, jai vis tiek yra papildomas spaudimas dėl aplinkinių begalinio tikėjimo jos gabumais - juk , jei jau jinai yra tik mergaitė, tai ji bent turi būti tikrai speciali !
O jeigu dar reikia kompensuoti gyvenime neišsipildžiusias tėvų viltis, jų neįgyvendintas svajones… O jeigu dar tėvų santuoka ne iš laimingiausių ir reikia būti džiaugsmo jiems nešėja - koks yra spaudimas tapti pačia geriausia, gražiausia, labiausiai pasisekusia ir išsiskiriančia iš visko ir visų kitų !
Kaip bebūtų, tai, ko norėtum tu pati, koksai būtų tavo pasirinkimas, jei galėtum rinktis, neįdomu niekam. Ir tau pačiai irgi nelabai ateina į galvą apie tai pagalvoti.O pagalvojus, atsakymai pasirodo užsimetę taip giliai po svetimais lūkesčiais ir tavo pastangom jų nenuvilti, kad į paviršių neiškyla nieko. Tylu ir tuščia.
Esu mačius seriją tv laidų, kur klasiokai dalinosi prisiminimais apie jiems atrodžiusias pačias gražiausias, patraukliausias, labiausiai savimi pasitikinčias ir ne kvailom buvusias, irgi, klasės merginas. Visi kaip vienas neturėjo abejonių dėl jų puikios ateities - joms buvo lemta užkariauti pasaulį, ne mažiau !
Ir koks buvo nusivylimas, kai pasirodė, kad dauguma, tiesa, po daugiau ar mažiau sėkmingų mėginimų tapti aktore, manekene ar foto modeliu, dabar tiesiog gyvena ramų šeimos gyvenimą kokiame nors nuošaliame gamtos kampelyje ar dirba niekuo neypatingą darbą - ąąąąą, kaip gaila….
O kai pasirodė, kad viena 36 metų blondinė gražuolė vis dar yra populiari manekenė ir mėgiama aktorė Milane, manote, kas nors ėmėsi šokinėti iš džiaugsmo ? - Ne, reakcijos buvo “kaip gaila, kad ji nepasistengė gauti rolės Džeimso Bondo filme ” ir ” kodėl patingėjo nuvažiuoti į Ameriką, gal būtų užkariavusi ir Holivudą”… - Pagaunat, kame reikalas ? - kai bandai gyventi pagal kitų viltis, tai jiems gana niekada nebus !
Jei pati nepasakysi, kad viskas, dabar gyvenu kaip noriu aš pati, darau, kas man atrodo gerai ir nesu atsakinga už kitų žmonių lūkesčius mano atžvilgiu, tai kiti to leidimo tau niekada neduos.
O nebandant, vis tik, susigaudyti savyje, ir, prisidėjus dar toliau sekančiai moterystės ir motinystės problematikai - dar viena sritis, kur visuomenė visu svoriu tave užgula savo nuomone apie tavo gyvenimą - tas noras pateisinti kitų į tave sudėtas viltis baigiasi visišku energijos užlūžimu ir depresija.
Ir visi už tave gyvenimą suplanavę klausėjai tada nusisuka nuo realaus konkretaus žmogaus ir ima klausinėti šitokius ir panašius teoretinius-statistinius klausimus… O tu manykis pati, ką toliau daryti gyvenime, į kurį įvairavai, užsižiūrėjus, ar kiti tavo pasiekimams vis dar ploja.
Ir kam pasakysi, kad sunku, kai visų akyse tau taip lengva !
Patiko (1)
ideatogo rašė,
2011-10-10 @ 23:17
Visais laikais visuomenė vienaip ar kitaip, labiau ar mažiau spaudė ir ribojo mergaites, merginas ir moteris :) Bet vis tiek kažkokiu būdu užaugo daug puikių moterų, kurios pasaulį vertė aukštyn kojom savo talentu ir energija.
Pritariu, kad nėra malonu stumtis į priekį sukandus dantis ir žinoti, kad aplinkinių nuomone tau viskas gaunasi natūraliai. Bet c’est la vie - koks skirumas ką kiti galvoja ir ko iš tavęs tikisi. Jei žinai ko nori, nieks nesutrukdys siekti ir pasiekti. Bėda ta, kad paprasčiau pasirinkti “saugų” kelią - ramų gyvenimą adant kojines ir apgailestaujant dėl neišsipildžiusių svajonių
akvilina rašė,
2011-11-01 @ 18:21
Butent tuo ir skiriasi asmenybes ir vidutinybes. Asmenybe ne tik pati sieks ko troksta, bet ir kitus ikveps. Vidutinybe ieskos saldesnio uzpakalio palaizymui, islaikys testus, isitrins i kokia buhalterija ir pus ten per amzius.
Geri mokslo rezultatai dar neirodo, kad zmogus yra pasirenges daug pasiekti gyvenime, nes realiai mokyklines uzduotys nera kokios nors neiveikiamos. Jas iveikei - valio, atitikai standarta. O pats gyvenimas ne toks standartizuotas kaip brandos egzaminai. Reikia ir kurybingumo, apsukrumo, pozityvumo, drasos. Su pastaraisiais dalykais mazai susijusios matematines lygtys, isplestiniai pazyminiai ir padalyvines aplinkybes.
Atsiprasau, irasas man pasirode labai pavirsutiniskas pastenejimas apie tai, kaip mums visiems sunku. O is korekturos klaidu persasi isvada, jog autore nebuvo toji saunioji mokyklos pirmune.